Esate iliustravusi ne vieną knygą vaikams. Kuo skiriasi kūryba jiems nuo kūrybos suaugusiesiems?

Kūryba, kaip ir meilė, kai įvyksta, būna įvardijama „vaikams“ arba „suaugusiesiems“. Sutikite, kad Raudonkepuraitė buvo kurta pastariesiems, Undinėlė taip pat… Išties ar tik vaikams kuriamos pasakos? Aš tiesiog norėjau nupiešti avį „Mažajam princui“. Nupiešiau, tačiau ji jam netiko – buvo su sparnais. Pasilikau avį sau, o ji mane įkvėpė nupiešti sparnus ir kitiems mano pasaulio gyventojams.

Tai istorija artimoms sieloms, nes rašau arba piešiu tam, kad vėl ir vėl sugrįžčiau į savo sielos namus. Pasirodo, jei teptuku ar žodžiu padarau juos matomus, apčiuopiamus, juos atranda ir džiaugiasi vaikai, kuriems kartais 7 metai, kartais – 57-eri, o kartais net ir 80. Juk išties kiekviename suaugusiame žmoguje slypi didelė ir sudėtinga vaikystė, dažnai laukianti visko, ką piešiu – harmonijos, meilės, lengvumo, svajonių, saugumo ir žaismo. Tad tikriausiai kuriu visiems, nuolat siųsdama gėlėtus ir nerimtus laiškus visų vaikystėms.

Kas jus įkvepia kurti?

Be kūrybos sunkiai įsivaizduoju savo laiką. Tačiau tai nėra vien tik akvarelių liejimas. Lygiai taip pat pilnais plaučiais įkvėpimo imuosi gėlyno pavasarį, daiktų daiktelių sutvarkymo dirbtuvėje rudenį, naujos pamokėlės kūrimo, tik man reikalingų rankdarbių, ko nors dažymo ar kelionių.

Galėčiau šią nuolatinę būseną pavadinti džiaugsminga nuostaba, laime, kad galiu būti to, kuo džiaugiuosi arba grožiuosi, dalimi.

Kabodama savo išgalvotame danguje ar dar kitaip džiaugdamasi, o kartais labai nuoširdžiai liūdėdama pavargstu kaip ir mes visi. Tuomet suglaudžiu sparnus, grįžtu į savo namus, susisuku į minkštą pledą, išjungiu telefoną ir skaitau knygą.

Kas man grąžina jėgas? Tai, kas gražu, gyva ir harmoninga. Gamtos jėgos – vanduo, ugnis, vėjas. Žmogaus sukurtas grožis – architektūra, tapyba, muzika, tekstas.

Kuo svajojote tapti vaikystėje?

BurtininkeJ Kaip matote, puikiai pavykoJ

Kokios knygos jums įsimintiniausios?

Labai mėgau nuotykių literatūrą. Muškietininkai, karaliai, indėnai, kapitonai ir jūreiviai, gražios ir kilnios asmenybės buvo mano vaikystės herojai. Sulaukusi 25-erių iš naujo atradau knygas vaikams ir visam gyvenimui pamilau Tove Jansson Muminukus, S. Kozlovo Ežiuką ir Meškiuką, S. Nordqvisto Petsoną ir Findusą, J. Wieslander Mamulę Mū ir Varną, Janoscho Tigrą ir Meškį… Sąrašas begalinisJ

Kaip tapote iliustratore?

O, tai labai ilga istorija, ją pasakoju savo paskaitoje „Sparnuota leidyklos „Nieko rimto“ istorija“ ilgiau nei valandąJ O jei trumpai – netyčia. Piešdama angelus kritau į akį vaikinui, vardu Arvydas Vereckis. Jis, norėdamas man palikti įspūdį, išleido 7 atvirukus su mano piešiniais. Taip prasidėjo „Nieko rimto“ istorija. Iš pradžių aš piešiau, piešiau ir piešiau, o Arvydas leido mano piešinius ir iliustracijas į pasaulį. Leidykla tapo mus abu pakeitusiu įvykiu ir dabar, daugiau nei po 20 metų, neleidžia nė vienam iš mūsų pasenti, pavargti ar kaip kitaip apdulkėtiJ

O iliustracija – labai daug talentų reikalaujanti meninė raiška. Turi būti talentingas scenografas, režisierius, mąstytojas, strategas, be to, tikrai gerai piešti (pageidautina keliomis technikomis), turėti savo stilių ir vertybes.

Aš nelaikau savęs gera iliustratore, nes nesu gera scenografėJ Man labiau patinka vieno paveikslo istorija, o knyga – tai scenų, keičiančių viena kitą lyg spektaklyje, visuma.

Ar kada galvojote apie kitą specialybę?

Nebuvo kada. „Nieko rimto“ pasaulyje gyvenu lyg kitoje, savaip besisukančioje planetoje. Teko pabūti dailininke, meno redaktore, virėja, šlavėja, interjero dizainere, dažytoja, darbų prižiūrėtoja, dekoratore, edukatore, edukacinių ir skaitymą skatinančių programų kūrėja, projektų rašytoja ir atlikėja, lektore, renginių organizatore, leidyklos įvaizdžio, parodų stendų kūrėja… Visą tą laiką lieku leidyklos „Nieko rimto“ veiklos viršelio veidu arba kamertonu, skambančiu vertybių ir šviesių idėjų tembru.

Skaitymo reikšmė pagal Sigutę?

Tai pagrindinė mano paskaitų tema. Jei neskaitysime, neišmoksime savarankiškai mąstyti, nes neišvystysime gebėjimo apmąstyti tekstinio turinio, o apmąstę – susidaryti savo nuomonę. Pastaroji savaime neatsiranda, ją suformuojame remdamiesi asmenine patirtimi. Ar galima patirti ir apmąstyti neskaitant? Taip, bet reikia išsiugdyti mokėjimą patirti, prisiminti ir apmąstyti – vartalioti savo mąstymo lauke, kol integruosis į mūsų sąmonę. Ir reikia patirčių, o būtent jų knygose – vandenynai.

Vienas lengviausių būdų lavinti mąstymą – skaityti, priprantant „sukti spalvotą ir detalingą filmą“ apie skaitomą turinį savo mąstymo lauke. Nėra paprasta, bet išlavinama kaip raumenys sportuojant. O jei nelavinsim? Su silpnais raumenimis būsime ligoti. Be išlavinto mąstymo lengvai pasiduosime įtakai, neturėsime nuomonės arba nemokėsime jos išreikšti. Ir būsime labai vienodi, nuolat bėgsime į jau pagamintus vaizdus (ekranus) nuo kankinančio nuobodulio ir vidinės tuštumos. Gal geriau visgi skaityti?:)

Jūsų patarimai vaikams – kaip atrasti ir nepamesti skaitymo džiaugsmo?

Tai daugelio faktorių, veikiančių skaitymą, visuma. Jauną skaitytoją veikia vidinių ir jį supančių žmonių nuostatos apie knygą, patirtys, aplinka – skaito kiti ar žaidžia kompiuteriu? Yra namie rami vietelė paskaityti ar ne? Koks skaitytojo charakteris, koks užimtumas.

Pamilti knygą tikrai padėtų aplinka, kurioje knyga yra gerbiama ir mylima. Padėtų skaitantys draugai ir šeimos nariai, kurie dalijasi įspūdžiais ir gali rekomenduoti gerą knygą. Lengvai pasiekiami šaltiniai, padedantys atsirinkti, ką skaityti. Ir, žinoma, reikėtų rasti būdą suderinti norą pabūti virtualiame pasaulyje, kur gauname jau pagamintus vaizdus, ir kurti savo vaizdus skaitant knygą. Dažnas vaikas be vyresniųjų pagalbos lieka išmaniųjų telefonų ir kompiuterių nelaisvėje, pagautas ir užburtas lyg Kajus iš „Sniego karalienės“. Aš, žinoma, tikiu, kad kiekviename žmoguje yra jėga lyg Kajaus draugė Gerda, kuri neleis pražūti nuostabiausiam iš to, ką turi žmogus – mokėjimui įsivaizduoti, įkūnyti, dalintis, įsijausti ir atjausti. Mokėjimu mokytis, įgauti patirties iš sukurto ir pavaizduoto teksto, su vaizduotės pagalba įžengiant į tekstą lyg erdvę, įvykį, žinių srautą.

Kokios knygos sužadina smalsumą, norą nepaleisti iš rankų?

Man knygos – lyg žmonės, su kuriais norėčiau susipažinti, draugauti. Arba dar neaplankytos šalys, kur norėčiau nuvykti. Yra tokių žmonių – nuostabių ir puikių, apie kuriuos sužinome tik artimiau susipažinę, kaip ir šalių, kurios ima patikti, tik kai nuvykstame ir pagyvename.

Taip ir su knygomis – vis nauja draugystės istorija. Vaikystėje man patiko nuotykiai, jaunystėje – poezija ir meilės istorijos, o dabar labai patinka Muminukai, knygos apie augalus, kūrėjų biografijos.

Aš puoselėju savo meilę knygai, kaip puoselėjame ir branginame mokėjimą draugauti, ryšį su žmogumi. Tai savotiška bičiulystė, be kurios jausčiausi labai vieniša.

Patarčiau į skaitymą žiūrėti kaip į mokėjimą plaukti – kartą išmokus tikrai norėsi įbristi į vandenį. O vandens telkinį jau reikės susirasti, prisijaukinti ir plauktiJ Juk būtų keista išmokus plaukti niekada į vandenį nebristi, tiesa? Taip ir su skaitymu – tiesiog nepamirškite, kad mokate skaitytiJ

Ar yra temų, apie kurias nereikėtų rašyti vaikams?

Nėra. Tačiau yra labai daug neteisingų būdu temas atskleisti. Nemokšiškai, plokščiai, be atjautos, nuobodžiai arba perdėtai detalingai atskleisdami jautrias temas rizikuojame padaryti didžiulę žalą, todėl itin jautriomis ir skausmingomis temomis rašyti – tai prisiimti milžinišką atsakomybę. Žodis žvirbliu išlekia, o jaučiu sugrįžta, tiesa? O knygoje tas jautis dar ir apie 3000 egz. tiražą turi, tad žodis grįžta pakartotas tūkstančius kartų. Rašantiems tai reikėtų įsidėti giliai į širdį.

Didieji rašytojai, sukūrę tikrai nuotabius tekstus vaikams, apie tai gal ir nesusimąsto, bet jų knygas skaitydami juokiamės ir verkiame kaip vaikai – iš visos širdies, o vėliau ta istorija gyvena mumyse ir keičia mus, darydama geresnius – labiau mylinčius, jautresnius, taikesnius. Jei pilnas meilės ir išminties autorius rašys apie karą, jo knyga bus apie taiką ir šios teikiamą malonę. Ir taip visomis temomis, nes vaikai viską jaučia ir užduoda klausimus, kurie suaugusiuosius išmuša iš vėžių. Štai tada pastariesiems ir prireikia geros knygos vaikams jautria temaJ

Pavasarį vaikams siūlote perskaityti Kate DiCamillo knygą „Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė“. Kuo  ypatinga ši porcelianinio triušio kelionė?

Tai kaip tik tokia knyga ir autorius, apie kuriuos kalbėjau atsakydama į ankstesnį klausimą. K. DiCamillo – išmintinga rašytoja, paprastai, labai įtaigiai atverianti žmogiškas temas. Su porcelianiniu zuikiu Edvardu tyrinėsime, kas yra tikras grožis ir ryšys, meilė ir skausmas. Ši knyga gydo vieną labiausiai plintančių žmogaus mąstymo sutrikimų – mąstymą tik apie save. Nuostabu keliaujant su Edvardu išsilaisvinti iš savo puikybės ir lengviau įkvėpti jaučiant, kad esi arčiau kito žmogaus. Tai knyga apie mokėjimą draugauti. Autorė nuostabiai piešia žodžiais – nė nepajuntu, kaip atsiduriu jos istorijoje. Knyga žavi ir puikiomis iliustracijomis.

Kodėl kartais net ir suaugusieji mėgsta vaikų knygas?

Gera vaikų literatūra sukurta išminčių, nuostabių pasakotojų. Čia itin paprastai atskleidžiami patys svarbiausi dalykai. O kartais tekstai lengvi, juokingi, keisti. Jie ištraukia iš kasdienybės, gydo sielą, ramina pervargusią psichiką. Nerasime mėgavimosi smurtu, fatališko skendimo skausme, destrukcijos ar nesibaigiančio karo. Knygose vaikams bus sudėliota harmonija ir jausis pasaulio tvarkos dėsniai, reikalingi absoliučiai visiems žmonėms.

Todėl visada skatinu skaityti geras knygas vaikams visą šeimą – kartu juoktis, pamilti herojus, juos aptarinėti ir taip susikurti temas, vienodai rūpinčias dideliems ir mažiems, nes iš tiesų mes visi esame žmonės, kurie nori draugauti, žaisti, mylėti ir džiaugtis.