Skaitymo iššūkis „Vasara su knyga“ kasmet primena, kad knygai visada galima atrasti laiko – tiek atostogų rytą, tiek tarp kasdienių darbų. Prie šios iniciatyvos šiemet kviečia prisijungti ir „Metai su knyga“ ambasadorius Pijus Opera – reperis, poetas, televizijos laidų vedėjas ir Vilniaus universiteto lietuvių filologijos studentas.

Pijus yra vienas ryškiausių jaunosios kartos kūrėjų, drąsiai jungiantis skirtingas meno formas. Jis repuoja, rašo poeziją, improvizuoja ir savo kūryba įrodo, kad literatūra gyvena ne tik knygų puslapiuose – ji skamba muzikoje, pokalbiuose ir kasdienėje kalboje. Pats Pijus ne kartą yra sakęs, kad lietuvių kalba jam visada buvo ypatinga, o žodžiai tiesiog neduoda
ramybės. Kelias į literatūrą prasidėjo dar vaikystėje. Mama ir močiutė jam skaitė knygas prieš miegą, o pats skaityti išmoko būdamas vos ketverių. Nuo tada knygos tapo neatsiejama gyvenimo dalimi. Pirmąją dainą Pijus įrašė šešerių, o vėliau suprato, kad muzika ir literatūra jam yra neatskiriamos. Kaip pats sako, filologija pas jį atėjo natūraliai, o studijos padeda dar geriau pažinti kalbą ir perteikti mintis kūryboje.

Pijaus įsitikinimu, repas ir poezija yra kur kas artimesni, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Ne veltui pats žanro pavadinimas slepia žodžius Rhythm and Poetry – ritmas ir poezija. Jam svarbu ne tik tai, ką pasakai, bet ir kaip tai padarai. Šiandien Pijus įkvepia jaunus žmones nebijoti skaityti, atrasti poeziją ir ieškoti savo balso. Jis įsitikinęs, kad meilė knygoms prasideda nuo aplinkos, o svarbiausia – kad skaitymas nebūtų
primestas.

„Skaitymas neturėtų būti veiksmas, primestas prievarta – jis turi ištikti tave natūraliai. Be jo tiesiog kažkuriuo metu tampa nebeįmanoma gyventi“, – sako Pijus. Apie skaitymą, kūrybą, literatūrą, repą ir knygas, kurios padeda pažinti pasaulį bei save, kalbamės su „Metai su knyga“ ambasadoriumi Pijumi Opera.

Ką jums reiškia būti iniciatyvos „Metai su knyga“ ambasadoriumi? Visų pirma, džiugu, kad visuomenėje esu matomas kaip žmogus, kuriam rūpi knyga. O visų antra – džiugu, kad esu matomas kaip žmogus, galintis prisidėti prie to, jog knyga rūpėtų kuo didesnei mūsų visuomenės daliai. Esate reperis, poetas ir filologijos studentas.

Kaip pats apibūdintumėte savo santykį su literatūra?
Mano santykis su literatūra mezgėsi dar labai anksti. Mama ir močiutė prieš miegą man skaitydavo knygas, o laisvu metu jas visada matydavau skaitančias. Ketverių pramokau skaityti ir ėmiausi tai naudoti praktikoje – skaičiau viską, kas papuldavo po ranka. Paauglystėje literatūrą jau įsivardinau kaip pasaulio ir savęs pažinimo būdą. Nuo tada literatūra man tapo viena iš pamatinių prasmių ieškojimo krypčių.

Sakote, kad į literatūros pasaulį atėjote ir dėl skaitančių draugų. Kaip manote, kiek svarbi aplinka formuojant skaitymo įpročius?
Manau, tai atsispindi ir mano ankstesniame atsakyme. Jei namuose vaikas nemato knygų ir jų skaitančių žmonių, jam bus sunkiau suprasti, kam to reikia, nes skaitymas neatrodys natūrali kasdienybės dalis. Žinoma, ir vėliau apsupti save skaitančiais žmonėmis yra labai sveika – nepastebimai pats panorsti skaityti, o tada jau ir nebegali sustoti.

Ką pats dažniausiai skaitote – poeziją, romanus, filosofiją ar kažką visai kitą?
Kasdien skaitau poeziją ir lygiagrečiai kokį nors prozos kūrinį. Tačiau nevengiu ir filosofinių ar istorinių tekstų.

Kada dažniausiai randate laiko skaitymui šiandien?
Esu labai užimtas, tad dažnai skaitau laukdamas susitikimo kavinėje, važiuodamas taksi iš vienos vietos į kitą, ryte prie kavos, vakare prieš miegą, nuobodžioje paskaitoje ar tiesiog ten, kur pasitaiko proga. Vis dėlto, jei turiu daugiau laisvo laiko, labiausiai mėgstu skaityti rytais – lėtai ir neskubėdamas.

Kaip manote, kas paskatintų žmones skaityti daugiau?
Neturiu vieno konkretaus atsakymo. Vis dėlto labai svarbi mus supanti aplinka. Jei matysime, kad skaito mūsų autoritetai, ir patys galime to panorėti. Galiausiai skaitymas neturėtų būti prievarta primestas veiksmas – jis turi ateiti natūraliai. O tada be jo tiesiog kažkuriuo metu tampa nebeįmanoma gyventi. Technologinė pažanga leidžia pasirinkti sau tinkamą skaitymo būdą.

Kaip vertinate elektronines ir garsines knygas?
Esu išbandęs visus formatus, tačiau nė vienas jų manęs pernelyg nesužavėjo. Manau, fizinė knyga – su savo popieriumi, svoriu, šriftu, visa materialia išraiška – kuria dar daugiau prasmių. Tačiau tai nereiškia, kad nepalaikau elektroninių ar garsinių knygų. Svarbiausia vis tiek yra tai, ką skaitome ar klausome.

Esate sakęs, kad žodžiai jums „neduoda ramybės“. Kada pirmą kartą pajutote, kad kalba gali būti kūrybos įrankis?
Pajutau anksčiau, nei tai suvokiau. Todėl šešerių metų jau ėmiausi rašyti dainas. O paauglystėje staiga supratau: „Ooo, juk jei ne kalba, aš būčiau niekas.“

Jūsų nuomone, kuo repas panašus į poeziją?
RAP – Rhythm and Poetry. Repo kalba turi savitą ritmiką, jautrumą žodžių akustikai, rimui. Be to, repo intencija dažniausiai yra pasakyti kažką, kas turėtų daugiau svorio nei vien pramoga. Todėl repas ir panašus į poeziją – svarbu ne tik tai, ką pasakai, bet ir kaip tai padarai.

Jei reikėtų įtikinti žmogų, kad poezija nėra nuobodi, nuo ko pradėtumėte?
Kiekvienas žmogus nuobodulį supranta skirtingai. Bet pasiūlyčiau vienu kartu paskaityti Dovydą Grajauską ir Henriką Radauską.

Ar yra knyga ar autorius, kuris paliko didžiausią įspūdį?
Tikrai nėra vieno. Ir negali būti. Na, nebent tas autorius, kuris sukūrė Žemę.

Ar kaip nors užfiksuojate savo improvizuojamus tekstus?
Fiziškai jų nefiksuoju. Žinoma, lieka vaizdo įrašų, tačiau nematau prasmės improvizacijų užrašyti tekstu.

Esate kūrėjas. Ar tenka susidurti su autorių teisių pažeidimais? Ką pasakytumėte tiems, kurie vis dar renkasi piratavimą ir nelegalų turinį?
Pats stengiuosi autorių teisių nepažeisti ir dėl jų pažeidimų pernelyg nenukenčiu. Manau, tampame vis sąmoningesni, ir vis maloniau patiems klausyti, žiūrėti ar skaityti tai, ką įsigijome legaliai. Todėl tiems, kurie vis dar piratauja, palinkėčiau bent kartą pabandyti turinį įsigyti legaliai – pasijusite pilnavertiškiau.

Kalbino iniciatyvos „Metai su knyga“ komanda.