Šiemet skaitymo skatinimo iniciatyvos „Metai su knyga“ ambasadore tapo knygų tinklaraštininkė Nora Žaliūkė, socialiniuose tinkluose geriau žinoma kaip Knygų dama. Jos nuoširdūs knygų aprašymai, rekomendacijos ir meilė literatūrai kasdien įkvepia tūkstančius skaitytojų atrasti naujas istorijas ir nepamiršti skaitymo džiaugsmo.

Nora skaito nuo trejų metų ir pati save vadina knygų graužike. Knyga jai nuo vaikystės buvo pati geriausia dovana, o laikas, praleistas su knyga, – prasmingiausia kasdienybės akimirka. „Kaip mano tėvai sako, esu gimusi su knyga rankoje: nuo vaikystės pirštai siekė puslapių. Knygose atradau save, gyvenimo pamokas, draugus – knygų veikėjus, kalbos grožį, bibliotekų prasmę ir visus mažus mielus ritualus. Negaliu nesidalinti tuo, kas mane pačią įkvepia, net kai labai sunku ir dienos atrodo neįmanomos“, – sako Nora. Ji yra baigusi Vilniaus universiteto Knygotyros ir leidybos studijas, dirbo bibliotekoje, o šiandien augina du vaikus, kuria turinį apie knygas ir kasdien įrodo, kad skaitymas gali tapti ne pareiga, o džiaugsmu.

Džiaugiamės ir didžiuojamės, kad šiemet Nora prisijungė prie iniciatyvos „Metai su knyga“ ambasadorių. Kviečiame skaityti pokalbį apie knygas, bibliotekas, skaitymo įpročius ir tai, kodėl viena gera knyga gali pakeisti žmogaus santykį su skaitymu visam gyvenimui.

Ką jums reiškia būti iniciatyvos „Metai su knyga“ ambasadore?
Man tai didžiulė garbė ir darbo su knygomis įvertinimas. Esu etatinė bibliotekų lankytoja, teko vienoje ir darbuotis, tad tai, jog buvau pakviesta tapti tokios gražios iniciatyvos dalimi, yra didis džiaugsmas.

Esate sakiusi, kad gimėte su knyga rankoje. Ar prisimenate savo pirmąsias perskaitytas knygas?
Pirmosios, žinoma, buvo tos, iš kurių tiesiog mokiausi raidžių. Kadangi mano močiutė ir mama buvo mokytojos, knygų namuose niekada nestigo. Kai išmokau skaityti, skaičiau viską, ką rasdavau didžiulėje knygų spintoje – nuo Prano Mašioto pasakų iki vadovėlių pradinukams.

Kaip skaitymas keitėsi skirtingais jūsų gyvenimo etapais – vaikystėje, studijų metais, dabar?
Keitėsi tik žanrų įvairovė, o pats skaitymas niekada nebuvo dingęs iš kasdienybės. Kiek save atsimenu, visada skaičiau. Vaikystėje – nuotykių knygas, paauglystėje atradau Agathą Christie ir detektyvų džiaugsmą. Taip pat paauglystėje labai mėgau klasiką ir kone viską, ką pavyko rasti Naujosios Akmenės bibliotekoje, perskaičiau. Pirmoji perskaityta klasikos knyga buvo „Džeinė Eir“ – ją esu perskaičiusi kokius tris kartus. Nors studijų metais teko skaityti daugiau akademinės literatūros, grožinės neapleidau. Iki dabar turiu taisyklę – bent vieną valandą prieš miegą skaityti tai, ką noriu. Taip save apsidovanodavau po ilgos mokslų dienos, o šiandien ta pati dovana laukia po dienos su vaikais ir darbais.

Esate dirbusi bibliotekoje. Kuo, jūsų manymu, bibliotekos yra ypatingos? Savo prasme. Bibliotekose gyvena knygos tiesiogine to žodžio prasme. Jos guli lentynose ir laukia smalsių akių, smalsių žmonių. Žmonių, kurie jas gali pasiimti nieko nemokėdami ir puslapiais nukeliauti į įvairiausias pasaulio šalis, ištirti nusikaltimus, išmokti naujų dalykų, įsimylėti, įsikvėpti. Bibliotekos yra ramybės vieta. O knygos man visada asocijavosi su tikra ramybe.

Kada šiandien dažniausiai randate laiko skaitymui?
Dalis mano darbo ir yra skaityti, tad kiekvieną mielą dieną tam specialiai skiriu kelias valandas. Bet man to negana. Sumigdžiusi vaikus pasidovanoju dar valandą laiko su knyga. O jei knyga labai įtraukė, būna, ir atsikeliu anksčiau, kad spėčiau daugiau paskaityti prieš įsisukant į rutinos darbus.

Technologinė pažanga leidžia pasirinkti sau tinkamą skaitymo būdą. Kaip vertinate elektronines ir garsines knygas?
Teko išbandyti visus formatus ir džiaugiuosi, kad yra pasirinkimo galimybių. Tačiau būtent aš esu popieriaus konservatorė. Man patinka jausti, liesti, uostyti popierių. Turėti skirtuką. Deja, nei garsinės, nei elektroninės knygos nedovanojo tokio pasitenkinimo kaip popierinės. O knygos man turi būti džiaugsmas, tad ir lieku prie sau mieliausio varianto.

Socialiniuose tinkluose dalijatės knygų rekomendacijomis. Kas jus labiausiai džiugina šioje veikloje?
Visų pirma, man pačiai smagu dalintis. Man patinka rašyti, fotografuoti knygas. Patinka tobulėti ir galvoti, ką dar galiu padaryti įdomiau. Nuoširdžiai patinka šitas darbas. Žinoma, kai žmonės parašo, kad įkvepiu juos skaityti daugiau, kad mano dėka atrado vieną ar kitą knygą, – širdis dainuoja. Toks ir yra mano paskyros tikslas.

Kodėl, jūsų nuomone, skaitymo džiaugsmu svarbu dalintis su kitais?
Būtent dėl to, kad tai įkvepia. Esu gavusi ne vieną žinutę, kad iki pamatant mano paskyrą žmonės nebuvo atradę skaitymo džiaugsmo. O jį atradę – atrado ir stebuklingą knygų pasaulį. Pati patyrusi, ką reiškia „prasmegti“ knygose, noriu, kad tai patirtų ir kiti.

Ar stengiatės skaitymo džiaugsmą perduoti ir savo vaikams? Kaip tai darote?
O taip! Man tai labai svarbu. Nuo pat jų gimimo abu vaikus pratinu prie knygų. Leidžiu skaityti viską, ką jie nori, neperšu to, kas, mano galva, būtų geriausia. Nors labai norėčiau, kad jie jau imtų vaikų klasiką, bet jei nori „Spider-Man“ komikso – prašau! Man svarbu, kad jie tiesiog skaitytų ir mylėtų knygas. Žanrus atrasime vėliau.

Kaip manote, kas paskatintų žmones skaityti daugiau?
Esu šventai įsitikinusi, kad tiesiog atrasta gera knyga. Tokia, kuri įkristų tiesiai širdin. Vieną tokią perskaitęs žmogus vėl puslapiuose ieškos tos emocijos ir taip atras daugybę gerų leidinių.

Kokią knygą dažniausiai rekomenduojate tiems, kurie nori vėl pradėti skaityti?
Pirmiausia visuomet paklausiu, ką skaitė tokio, kas labai patiko. Jei nėra skaitęs nieko tokio, paklausiu, koks filmas yra sužavėjęs, ir tada jau papilu panašių rekomendacijų.

Jei reikėtų vienu sakiniu apibūdinti, ką žmogui gali duoti knyga, ką pasakytumėte?
Atvirą širdį, empatiją ir daugiasluoksnį pasaulio suvokimą.

Kaip dažnai lankotės bibliotekose? Ko, jūsų manymu, reikėtų, kad jos taptų dar patrauklesnės šiuolaikiniam skaitytojui?
Net jei knygų neimu, nueinu bent kartą per savaitę. Man ten ramu. Mano galva, bibliotekos jau yra patrauklios šiuolaikiniam žmogui, tiesiog jam reikia jas atrasti ir pamiršti stereotipinį mąstymą, kad bibliotekose dirba piktos tetos, kurios visus tildo, o knygų net paliesti neleidžia. Tai atviros, inovatyvios ir stebuklų lentynose gausios vietos.

Kalbino iniciatyvos „Metai su knyga“ komanda.