Lietuvos bibliotekos džiaugiasi, galėdamos pristatyti dar vieną iniciatyvos „Metai su knyga“ dalyvį – vaikų skaitymo edukatorių Virgį Šidlauską, per šiuos  metus susitiksiantį su pradinių klasių moksleiviais dvylikoje skirtingų Lietuvos vietovių. Virgis Šidlauskas – vaikų rašytojas, populiarių knygų mažiesiems skaitytojams „Ulfas ir stebuklinga barzda“, „Ugnikalniukas ieško draugų“, „Stogas, po kuriuo auginu žvaigždes ir lietų“ bei kitų autorius, nuo pat pirmosios knygos pastebimas skaitytojų bei vaikų literatūros vertintojų. Jis – ir literatūrinio žurnalo vaikams „Laimiukas“ vyriausiasis redaktorius. Augina dukrą.

„Buvo nepaprastai linksma ir gera! Ačiū energija spirgėjusiems vaikams, nuo pat pradžių užvertusiems komplimentais ir uraganiška nuotaika, ir atlaidžiai besišypsojusioms mokytojoms“ – po vieno susitikimo su mažaisiais skaitytojais socialiniame tinkle rašė V. Šidlauskas. Rašytojas su auditorija bendrauja gyvai ir žaismingai, pasitelkdamas muzikos bei dailės intarpus.  

Siūlome mažiesiems skaitytojams, jų tėveliams ir ugdytojams mielą pažintį su vaikų rašytoju, kuris sutiko atsakyti į keletą klausimų apie knygas, skaitymą, rašymą ir kitus smagius (ne tik) vaikystės nutikimus.

Kuo vaikų rašytojas skiriasi nuo suaugusiųjų rašytojo? Kokiomis žmogiškomis savybėmis turėtų pasižymėti vaikų rašytojas?

Abiejų tikslas vienodas – papasakoti istoriją. Gal skiriasi tik maniera, pasakojimo tempas, tonas. Retas vaikas kantriai išlauktų knygos vidurio, jei veiksmas judėtų tingiau už sraigę. Jiems patrauklesni gyvi dialogai, humoras, netikėtos situacijos, nonsensas. Bet tai nereiškia, kad vaikų literatūroje viskas nuolat turi sproginėti veiksmu ar šauniais sąmojais. Kai kurie autoriai moka nuostabiai taikliai įvardinti jausmus, patiriamus išgyvenimus ir tam nebūtinai reikia didelio nuotykio ar sukrėtimo. Kartais supratimas gali ateiti per labai smulkius dalykus, visai mažas detales. Tačiau žaismės turi būti.

Svarbiausia vaikų rašytojui – atidumas ir pastabumas. Kad net paprastuose kasdieniuose įvykiuose įžvelgtų tai, kas jautru ir reikšminga, kas priverstų susimąstyti, ugdytų skaitytoją kaip asmenybę.

Kaip į jūsų gyvenimą atėjo literatūra? O kaip atėjo muzika? Ar abi šios sritys jums vienodai brangios? Ar jums kaip rašytojui padeda tai, kad esate ir muzikantas, ir atvirkščiai?

Aš savęs kaip muzikanto ar rašytojo jau negalėčiau dėti į skirtingas lentynėles. Viskas per daug glaudžiai susiję. Vienas dalykas papildo kitą ir nuolatos yra greta.

Daug skaičiau nuo pat pirmos klasės. Todėl ir pačiam vieną dieną kilo noras kurti. Pirmos istorijos labiau pasakojo vaizdu – visuomet svarbesnė būdavo iliustracija. Šalia pridėdavau keletą ranka rašytų sakinių, bet tik tam, kad būtų kiek aiškesnis siužetas. Kūriau istorijas apie klasės draugus ir mėgdavau jas skaityti pertraukų metu. Vėliau paauglystėje išbandžiau fantastikos ir siaubo žanrus. Todėl literatūra ir skaitymas visada buvo šalia.

Muzika į mano gyvenimą atėjo kiek vėliau, paauglystėje, kai reikėjo tvirtos atramos sudėtingu pasikeitimų metu. Gal todėl visada tiek į literatūrą, tiek į muziką žiūriu su vienoda meile ir pagarba. Ir, beje, į piešimą taip pat. Juk kažkada svajojau būti dailininku! Tik šią svajonę apleidau, pritrūko valios ją įgyvendinti. Užtai visus šiuos dalykus sujungiu į vieną susitikimuose su skaitytojais. Toks susitikimų formatas išsikristalizavo labai natūraliai: niekada nieko neforsavau, nespaudžiau, tiesiog dariau tai, kas pačiam miela, kas pavyksta.

Muzika taip pat galima pasakoti istorijas. Lygiai taip pat muzikai būdingus metodus, stilius ar žanrus galima pritaikyti literatūroje: tradicinį nuoseklų siužetą maišyti su pankiškai kapotu, nuolat šokinėjančiu pasakojimu tempu. Arba nuolat kartoti pagrindinį motyvą. Visi šie dalykai yra greta vienas kito ir padeda kurti, giliau pajusti, išgyventi. Be to, kartais pavargus nuo vienos veiklos, galima atsikvėpti užsiimant kita.

Esate ne tik rašytojas, bet ir vaikų literatūros žurnalo „Laimiukas“ vyriausiasis redaktorius. Kokias pastebite šiuolaikinės vaikų literatūros tendencijas? Kas būdinga lietuvių vaikų literatūrai? Kokiais kriterijais remiatės, publikuodami autorių tekstus savo žurnale?

Šiais laikais nauji literatūrinių madų vėjai mus pasiekia gerokai greičiau. Nebereikia ilgai laukti, kol kokia naujovė atkeliaus į Lietuvą – ir tai džiugina. Esame arčiau pasaulio.

Vaikų literatūra Lietuvoje pakankamai įvairi. Nuo populiarių temų (pvz., mokyklų detektyvų, ekologijos) iki gilesnių alegorinių kūrinių, nuo šmaikščių iki kone filosofinių pasakojimų. Šiuolaikinėje lietuvių vaikų literatūroje labai maža didaktikos, viskas labiau paliekama vaiko savivokai. Taip pat nedaug realistinės prozos – vaikų knygų rašytojai labiau pamėgę pasakinį žanrą.

Žurnale publikuojamoms istorijoms taikome vienintelį kriterijų – kokybę. Jei tekstas geras, istorija šauni, tada nekyla jokių klausimų, ar verta ją publikuoti.

O ką manote apie pačių vaikų literatūrinius bandymus? Kodėl svarbu nuo vaikystės ugdyti kūrybiškumą?

Tai išties svarbu. Pats rašydavau ir siųsdavau istorijas ar piešinius vaikų laikraščiams ir žurnalams. Neįtikėtina pamatyti savo kūrinį žurnalo puslapiuose. Tai ne tik skatina pasididžiavimo savimi jausmą, bet ir ugdo kaip kūrėją, nes drauge perskaitomi ir kitų autorių publikuoti tekstai. Taip gaunamos labai vertingos pamokos, kaip dar galima žaisti žodžiais, kaip vystyti siužetą, sukurti smagų, gyvą personažą.

„Laimiuke“ ne kartą esame publikavę tiek pačių vaikų rašytas istorijas, tiek poeziją. Labai svarbu, kad vaikai turėtų erdvę, kur galėtų puoselėti savo kūrybingumą.

Apie ką būtina, o apie ką negalima rašyti vaikams?

Dabar, ko gero, beveik nebelikę temų, apie ką negalima rašyti. Klausimas kitas: ką tuo norime pasakyti arba kaip tai padaryti subtiliai, nenuvalkiotai, kad būtų stipru ir paveiku. O vaikams įdomu viskas. Todėl šaunu, jei bent dalį ieškomų atsakymų jie atranda knygose.

Ar knygos vaikams populiarumas ir jos literatūrinė vertė visada sutampa?

Ne visada. Bet taip yra ne tik vaikų literatūroje. Suaugusių ar paauglių literatūrai taip pat būdingos tam tikros mados ir tendencijos, ir kai kurie autoriai tų vėjų noriai vaikosi. Tik visos bangos anksčiau ar vėliau ima leistis žemyn. Prisiminkite, kaip paauglių literatūrą buvo užvaldę vampyrai. Atsirado visas būrys daugiau mažiau sėkmingų autorių, kurie šią temą išnaudojo tol, kol tik buvo jai simpatizuojančių. Deja, kai kurios temos taip nuvalkiojamos, kad turi praeiti nemažai laiko, kol vėl kažkas nusprendžia jų rimtai imtis.

Ką jums kaip  kūrėjui suteikia susitikimai su savo mažaisiais skaitytojais?

Suteikia labai daug. Pirmiausia, leidžia pamatyti, kas yra mano skaitytojai. Kokie jie, apie ką galvoja, svajoja. Kuo juos žavi knygos ir kokios istorijos juos labiausiai domina. Tai labai svarbu. Antra, padeda nenutolti nuo tokio amžiaus vaikų mąstymo, matymo, suvokimo. Tai svarbu pačioms istorijoms, kad knygų herojai staiga nevirstų mažais suaugusiais, pernelyg rimtai į pasaulį žvelgiančiais vaikais. Paslysti galima greitai. O netikrumo vaikai labai nemėgsta. Todėl nuolat reikia jausti pulsą.

Projekto „Metai su knyga“ vaikų skaitymo edukatorius Virgis Šidlauskas edukacijoje „Nėra nieko, ko negalėtų įveikti draugystė“ su vaikais kalbėsis apie istorijų personažus, aplinkybes, į kurias jie papuola, jų poelgius, kvies diskutuoti, ką patys tokiose situacijose darytume kitaip. Mokiniai drauge su edukatoriumi pieš knygų veikėjus ir dainuos apie juos smagias dainas, kalbėsis apie draugystės svarbą ir tai, kaip kartais sunku susikalbėti, apie būtinybę vienam kitą išgirsti.