Lietuvos bibliotekų projekte „Metai su knyga“ edukacijas paaugliams ves REBEKA UNA – paauglių ir vaikų knygų rašytoja, pedagogė, vasarą išleisianti naują knygą – „Paskutiniai vaikai“.

Pati kūrėja sako: „Esu ir mama, ir mokytoja, ir dėstytoja, bet svarbiausia – ir vaikas, paauglys, ir suaugęs. Rašytojas yra viskas. Tarsi dievas jis sukuria savo pasaulį ir jį siūlo kitiems. Jis yra viskas – kitaip negalėtų rašyti apie viską. Visi klausia: iš kur rašytojas semiasi istorijų? Pirmiausia rašytojas turi nemiegoti. Jis turi matyti viską. Nukritusį pieštuką, žmogaus antakį autobuse, užrašą ant gatvės kampo. Juoda, balta, viską. Tik tada, pilnai gyvendamas, jis galės užrašyti. Geriausios mintys juk šauna miegant, bėgant krosą, vaikštant ar plaunant indus. Myliu vaikus, paauglius, nes myliu save ir pati esu tokia kaip jie. Myliu gyvenimą ir stengiuosi nebijoti gyventi, kitaip negalėčiau nė sakinio parašyti apie jį.“

Ką jums reiškia literatūra? Ar skaitote kitų lietuvių autorių knygas?

Knygos – vienas geriausių būdų pažinti pasaulį, įlįsti į rašančiojo mintis. Knygose randame panašių temų, vadinasi, visi mąsto ir jaučia panašiai, įdomus ir intriguoti gali tik tų pačių temų, kurios rūpi visiems, pateikimas.

Mano mylimiausias rašytojas – Oscaras Wildeʼas, sugebantis kurti pasakas suaugusiesiems. Iš šiuolaikinių lietuvių autorių – Sigitas Parulskis, Petras Malūkas, Tomas Vaiseta, Ilona Ežerinytė, Akvilina Cicėnaitė, Akvilė Kavaliauskaitė, Jurga Lago.

Rašote vaikams ir paaugliams. Kodėl būtent jiems?

Vaikams todėl, kad jiems rašyti šviesiausia. Nes manyje, atrodo, niekad nemiršta buvimo vaiku jausmas, paauglio noras keisti ir nugalėti pasaulį (visus – tik ne saveJ). Vaikas yra laisvas, dar magas, kuria savo taisykles, dar maištauja, nenori prisitaikyti, nors kuo labiau jis kritikuos kitus, tuo labiau pats virs drakonu kaip toje pasakoje: „Mirė drakonas – šlovė drakonui“. Vaikų stiprybė ta, kad jie nenugalimi dėl savo vaizduotės.

Vienas skandinavų rašytojas pasakė: ne kiekvienas, rašantis suaugusiesiems, sugebės parašyti vaikams. Jei rašai vaikams, dažniausiai rašai visiems. Gerą knygą skaito visi. Knyga vaikams – tai kartų ar šeimų knyga.

Ar rašote nuo vaikystės, paauglystės? Kuo Jums ypatinga Jūsų kūrybinė veikla, kodėl apskritai žmogui svarbi kūrybinė saviraiška?

Literatūra lydi mane visą gyvenimą. Vos pradėjusi skaityti, nuo trečios klasės, nieko nelaukusi pradėjau ir rašyti. Nauji Mikės Pūkuotuko, Malvinos nuotykiai, paskui ištisai apie draugų ir savo nuotykius, kaip kaudavomės su suaugusiųjų pasauliu ir, žinoma, nugalėdavomeJ.  Rašydama jaučiuosi, jog galiu pakeisti pasaulį, nes prisiliečiu prie skaitančiojo sielos.

Ką manote apie šiuolaikinę mokyklą? Ką atsakytumėte tvirtinantiems, kad paaugliai nebeskaito?

Šiuolaikinė mokykla nėra ypatinga. Yra turbūt tik laikmetis ir jį kuriantys žmonės. Vaikai ir suaugusieji – tokie pat jautrūs, nori meilės ir pažeidžiami. Keičiasi tik bendravimo formos, bet tai paviršius. Aš kasdien gyvenu su vaikais ir paaugliais. Aistros, ašaros, juokas, gyvybė – viskas čia pat. Gyvo bendravimo poreikis nemažėja, tik formos įvairesnės.

Netiesa, kad vaikai neskaito. Tačiau kitaip, kitais formatais. Net brauzindami ir klausydami tiktokų. Juk skaityti – tai gerti informaciją, o paskui gali kurti pats. Aš, žinoma, ne vien už tokias formas, bet juk skaityti – tai reiškia praplėsti vaizduotę ir tada perkurti daiktus iš naujo, argi ne taip? Vaikai skaito ir įprastu būdu. Štai knygų mugėje viena mama pasakė, kad jos sūnus per metus perskaito 200 knygų. Mano sūnaus geriausias draugas – 10–30 knygų per mėnesį, o mano sūnus netgi rašo nuo antros klasės. Esama etapų, kada vaikai neskaito, bet tai nereiškia, kad niekada nebepaims knygos. O ką daro suaugusieji? Bara. Geriau patys imtų į rankas knygą/skaityklę ir parodytų, kaip skaityti.

Dar labai svarbu, jog vaikas pasakotų. Perpasakotų, ką girdėjo, kad ir per socialinius tinklus. Kad ir brauzindami. Taip perkurs savo pasaulį iš naujo. Atsirinkdamas, kritiškai įvertindamas.

Kas yra geriausi jūsų skaitytojai ir nuoširdžiausi kritikai?

Klasikinis atsakymas būtų toks, jog geriausi kritikai yra skaitytojai. Jie labai nudžiugina, ypač vaikų mamos, kurios pribėgusios pasako: „Mano vaikas neskaito knygų, bet jūsiškes perskaitė visas“. O didžiausias kritikas sau esi tu pats.  

*********

R. Unos edukacijoje 7–10 klasių moksleiviams – diskusija apie gyvenime pasitaikančius stebuklus/iššūkius. Juos pastebėję įveiksime viską – net tai, kas atrodo liūdna, baisu, nesuprantama. Diskutuosime apie žmogų ir jo pojūčius, poreikius, bendravimo ir kūrimo poreikį, traumas ir gijimus, pasaulio pagal save kūrimą. Diskusijoms rašytoja rekomenduoja savo knygas „Atjunk“, „Gyvažmogis“, „Šeštadienį, aštuntą valandą“, „Šiukšlių dievas“ ir vasarą pasirodysiančią „Paskutiniai vaikai“.