Metai su knyga. Rašytoja Ilona Ežerinytė: „Apie knygas reikia ne kalbėti, o kalbėtis“

V. Juozaičio nuotr.

Pristatome naujo Lietuvos bibliotekų iniciatyvos „Metai su knyga“ ambasadorius. Su mumis – projekto paauglių skaitymo ambasadorė rašytoja ILONA EŽERINYTĖ. Daug metų dirbusi lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, šią profesiją Ilona išmainė į rašymą, susitikimus su vaikais ir jaunimu. Nuo pat pirmosios knygos pasirodymo jos kūriniai buvo įvertinti garbingiausiomis lietuvių literatūros premijomis.

Parašėte 7 knygas vaikams ir paaugliams. Kuris sukurtas personažas jums artimiausias?  

Hm… Visi. Kiekvienas personažas yra truputį aš, net pats nykiausias – dalį savo gyvybės turėjau atiduoti jam, įpūsti sielą. Man patinka galvoti, kad knygos sukuria kitam matavime egzistuojančią tikrovę.

Knygas paaugliams pradėjote rašyti jau suaugusi ar rašėte, kai buvote mokinė?

Rašyti knygas pradėjau būdama, švelniai tariant, brandaus amžiaus. Tada pagaliau  atsirado joms laiko. Nors šiaip jau rašiau nuo paauglystės – dienoraščius, laiškus, viską, ko negalėjau niekam išsakyti. Rašomojo stalo stalčiai visada buvo pilni prirašytų lapelių. Vienas kitas sakinys iš jų atsiduria ir mano knygose. Bet tik vienas kitas.

Ar turite skaitymo arba rašymo ritualų?  

Jei librokubikularizmą (skaitymą lovoje) galima vadinti ritualu, tuomet taip, turiu ritualą. Rašau šiaip irgi dažniausiai lovoje, pasidėjusi kompiuterį ant kelių. Kitus rašto darbus dirbu prie stalo kaip visi normalūs žmonės.

Jūsų knygose labai daug muzikos. Ar klausote jos rašydama?

Kuo toliau, tuo labiau mano gyvenime muziką keičia tyla. Bet keliaudama visada klausausi muzikos – traukinyje, autobuse, visur, kur norisi išjungti aplinkinį pasaulį. Be ausinių pražūčiau. Rašydama ne, nesiklausau. Bet ir nebūtina – mėgstamiausi kūriniai ganėtinai gerai įsirašę galvoje, aš juos ir taip girdžiu.

Ar daug skaitote? Ką mėgstate skaityti?  

Grožinės literatūros skaitau nedaug. Norėčiau daugiau, bet… Kartais manau – gal  esu persipildžiusi tekstų, nauji į mane tiesiog nebetelpa? Nebesužavi, nebepaliečia. Nebemoku knygai atsiduoti taip, kaip anksčiau, kai galėdavau savaitėmis, ką ten – metais nešiotis įspūdį. Todėl dabar dažniau imu kokią pažintinę knygą. Va, ant stalo Reino Raudo „Veikianti reikšmė. Integralios kultūros teorijos metmenys“ – knygų mugės pirkinys. Autorius, raitydamas autografą, įtariai dirstelėjo į mane ir perspėjo, kad tai nėra lengvas skaitalas. Nieko, sakau, kaip nors įveiksiu😊.

Kartais skaitau pasakas. Jos – tobulas žanras.

Ar kaupiate namų biblioteką? Knygų skaityti įsigyjate ar renkatės bibliotekose?

Paprastai mane dominančias knygas perkuosi, į biblioteką einu tik tada, kai reikalingos pirkti nerandu. Perku atsakingai – jau žinodama ką. Vis dėlto būna, kad perskaitau ir suprantu – antrąkart jos neatsiversiu. Tuomet kam nors atiduodu. Mirus broliui, teko parduoti tėvų butą. Kroviau jų per gyvenimą sukauptas knygas – sovietmečiu leistus romanus, pirmųjų nepriklausomybės metų leidinius, kurių dėl prastos spaudos kokybės beveik neįmanoma įskaityti, ir galvojau, kad neskaitoma knyga kaip koks nenešiojamas rūbas – yra tik daiktas. Nereikalingas, o atsisakyti sunku. Todėl dabar stengiuosi savo namuose pasilikti vien tas knygas, kurios man tikrai ką nors reiškia. Kurios yra daugiau nei daiktai.

Šiuolaikiniai paaugliai, sakoma, neskaito. Kaip manote, iš kur tuomet jie semiasi išminties?

Visada buvo skaitančių ir neskaitančių žmonių. Paaugliai nėra kuo nors išskirtinė grupė. Kai kurie jų labai daug skaito, o kai kurie nėra paėmę knygos į rankas. Vieni išties domisi pasauliu, mąsto ir siekia išminties, kiti „išminties“ prisigaudo internetuose ar gatvėje. Paaugliai gal dėl to man ir patinka, kad gali labai staigiai pasikeisti – pernai buvo koks tuščias vaikėzas, o šiemet, žiūrėk, krito į menus, atrado save, suaugo. Iš mergiotės, būdavo, mielesnio žodžio neišpeši – atžagari, pikta, o po metų visai kitas žmogus, stebinantis jautrumu pasauliui. Šiame amžiuje vyksta nuostabios metamorfozės. Neskaitantis paauglys ar paauglė gali virsti skaitančiu, giliu jaunu žmogumi, o neskaitantis suaugusysis skaitančiuoju – laaaabai retai.

Kokios temos aktualios jaunimui?

Man regis, esminės visais laikais tos pačios: meilės, savo tapatybės  ir gyvenimo prasmės paieškos.

Ne vienus metus dirbote mokytoja. Kokius skaitymo skatinimo metodus išbandėte? Kas pasiteisino?

Nežinau, neieškojau kokių nors ypatingų metodų, tiesiog neatiduodavau savarankiško skaitymo pamokų gramatikai ar kokiems kitiems „rimtiems“ dalykams. Literatūra pirmiausia yra kalbėjimasis apie knygas, o ne dėstymas – maždaug „aš iš anksto žinau ir jums pasakau, ką apie kurią knygą galvoti ir kaip galvoti teisingai“. Viliuosi, kad laisvesnis mano požiūris kam nors ką nors gero davė. Reikėtų buvusių mokinių paklausti.

Ne kartą kritikavote privalomos literatūros sąrašus mokiniams. Kaip manote, ką svarbiausia perduoti mokiniui, kad šis įgytų gerą literatūrinį išsilavinimą?

Nežinau, kodėl programų sudarytojams taip sunku suprasti, kad mūsų klasikai savo nuostabiuosius (visai be ironijos tai sakau) kūrinius rašė suaugusiam adresatui – ne paaugliui ir ne vaikui, todėl visiškai normalu, kad tam paaugliui dėl gyvenimo patirties stokos sunkiai suprantamos knygos temos ir problemos, jis apie kūrinį gali išmokti, bet negali jo suvokti, pajausti. Kas iš to, kad romaną mokinys kankindamasis perskaitys, kokia nauda? Atnaujinta programa atrodo viltingai – joje daug šiuolaikinės literatūros jaunam žmogui. Kaip jau sakiau, apie knygas reikia ne kalbėti, o kalbėtis. Besikalbant analizuojama, besikalbant išmokstama atskirti geras knygas nuo prastų, besikalbant užsimezga ryšiai tarp žmonių per knygą. Svajočiau, kad baigusiam mokyklą jaunam žmogui knygynas nebūtų tik vieta išgerti puodelio latės.

Pavasariui rekomenduojate paaugliams skaityti garsios vokiečių autorės Mirjam Pressler romaną „Natanas ir jo vaikai“. Kokius elementus turi turėti gera knyga?

Atsakyčiau perfrazuodama XIX a. rašytojo Charles’o Reade’o mintį: gera knyga turi priversti skaitytoją verkti, priversti juoktis ir priversti laukti. Jei dominuoja vienas kuris elementas, nieko gero.

Ką patartumėte kuriantiems mokiniams, kurie svajoja tapti rašytojais?

Yra tik vienas būdas tapti rašytoju – tai rašyti. O kad būtų KĄ rašyti, reikia stebėti pasaulį – tiek vidinį, tiek išorinį. O kad žinotum, KAIP rašyti, turi daug skaityti. Va ir visi patarimai.