Kalbiname „Vasaros su knyga“ skaitymo iššūkio ambasadorių ir vieną populiariausių jaunosios kartos knygų vaikams rašytojų Tomą Dirgėlą.

Tomas Dirgėla, baigęs lietuvių filologijos studijas, dirbo pedagoginį ir žurnalistinį darbą, rašė eiles. Ateiti į vaikų literatūrą jį paskatino kitas garsus lietuvių vaikų rašytojas Vytautas V. Landsbergis. Tomas tiki, kad pasaulį nuo liūdesio gali išgelbėti tik vaikai ir juokas, todėl jo knygose netrūksta humoro, nuotykių ir nonsenso poetikos, o nuo 2015-ųjų T. Dirgėla knygas rašo tik vaikams.

Pirmoji Tavo knyga buvo skirta suaugusiems, vis dėlto daugiausia rašai mokyklinio amžiaus vaikams. Pastaruoju metu pasirodė kelios paveikslėlių knygos, skirtos patiems mažiausiems. Kuriai auditorijai smagiausia rašyti? 

Pirmosios savo knygos „O tempora!“ nerašiau kaip atskiros, tiesiog į vieną vietą sugulė „Literatūroje ir mene“, „Šiaurės Atėnuose“ ir kitur publikuotos mano trumposios dramos, peržaidžiant klasikų kūrinius bei sumoderninant donelaitiško stiliaus pasakėčias. Tai kol kas vienintelė knyga suaugusiems tarp mano išleistos dvidešimt vienos. Tiesa, sakau kol kas, nes planuose turiu ir siaubo knygą ne vaikams. 

Kaip paveikslėlių knygų autorius, debiutavau nešamas bangos, kai šio žanro knygos pradėjo sparčiai populiarėti. Prisidėjo ir mano skaitytojų mamos ir tėčiai, vis klausinėdavę, ar neplanuoju ko nors parašyti ir mažesniems vaikams, savo gerbėjų sesėms ir broliams. Tokių knygų esu parašęs keturias, o penktąją netrukus pradės iliustruoti nuostabi dailininkė Vilija Kvieskaitė. 

Atsakant į klausimą, prie kurio pagaliau priėjau, – žinoma, smagiausia rašyti vaikams! Tiek patiems mažiausiems, tiek vyresniems, kurie yra mano pagrindinė auditorija. 

Kaip Tavo knygas vertina Tavo paties vaikai? Ar skaitai jiems savo istorijas? 

Su mano knygomis, kol kas tik su paveikslėliais, jie susipažįsta dar kompiuterio ekrane. Parašęs skaitau kelis vakarus paeiliui ir laukiu pastebėjimų, patarimų ir reakcijų. Kartais vaikai vieną žaislą pasiūlo pakeisti kitu ar kurią nors vietą padaryti šiek tiek juokingesnę, o gal trūksta dar kokio veikėjo… 

Kai iš leidyklos parsivežu savo naujausią knygą, dažniausiai perskaitome ją visi drauge. O vyriausias vaikas, jau skaitantis savarankiškai, tarp kitų atsiverčia ir mano paveikslėlių knygas. 

Turi tris vaikus, kaip spėji padalinti savo dieną ir jiems, ir rašomoms knygoms? 

Atsakymas labai neįdomus – rašymas man yra darbas, žiūriu į jį būtent taip. Tad kaip ir kiti tėčiai po  darbo, taip ir aš po 2-4 valandų knygos rašymo, laiškų atrašinėjimo ar kelionių pas skaitytojus skiriu laiką vaikams. Juolab kad visi trys nelanko darželio, su jais matausi nuolatos, kartais ir per trumpas pertraukėles spėju pabūti arkliu, zombiu ar drauge sukonstruoti ką nors iš lego. Beje, būna ir taip, kad viską apverčiu aukštyn kojomis ir pirmą dienos pusę skiriu vaikams, o popiet prisėdu parašyti keleto skyrių. 

Teko girdėti, kad vienas mėgstamiausių Tavo rašytojų yra Roald Dahl. Jis turėjo penkis vaikus ir rašydavo pasislėpęs mažame namelyje. Kaip pavyksta pasislėpti nuo mažųjų, kad galėtum susikaupti rašymui? 

Negaliu išduoti. Paskui vaikai netyčia sužinos ir reikės ieškotis naujos slėptuvės. 

Papasakok apie savo dieną. Ar skiriasi rašymo diena žiemą ir vasarą? 

Jeigu tą dieną nevykstu į mokyklas ar bibliotekas, ji įprastai prasideda nuo pusryčių su šeima. Po to atsakau į vieną kitą laišką ir sėdu prie knygos. Dažniausiai kuriu namie, bet kartais aplinką paįvairinu – nukeliauju į biblioteką ar kokią kitą vietą mieste. 

Nesvarbu, žiema ar vasara – 2-4 valandas praleidžiu prie naujos knygos; į vieną valandą įeina 50 minučių rašymo su mažiausiai penkiais šimtais žodžių arba vienu skyriumi, dešimties minučių pertraukėlė ir – vėl nuo pradžių. 

Vėliau seka neatsakyti laiškai, įrašai socialiniuose tinkluose ir laikas šeimai. Vakare, vaikams sumigus, pereinu prie muzikos kūrimo. Kartais pavyksta jį atkelti ir į dienos metą. 

Vasaros metu dažniau skaitai ar rašai? 

Vasarą daugiau skaitau, ir dažniausiai lauke. Oras tiesiog kviečia išeiti su knyga ir prisėsti ant suolelio, kol vaikai karstosi žaidimų aikštelėje, ar kur mieste, laukiant pasimatymo su draugais. O šią vasarą dar bandau tikrinti šūkį „Knyga – vasaros desertas“, tad vietoje ledų ar citrinų gėrimo su ledukais imu į rankas knygą. 

Roald Dahl rašydamas valgė labai daug šokolado, o folijos popierėlius vyniojo į vieną didelį rutulį. Šį šokolado folijos rutulį galima pamatyti autoriaus muziejuje. Ar pats rašydamas užkandžiauji skanumynais? Kokių rašymo ritualų laikaisi? 

Skanumynais labai mėgdavau užkandžiauti ir rašydamas, ir eidamas, ir vairuodamas, ir skaitydamas… Tačiau prieš pusmetį teko pakeisti mitybą, nes, pasirodo, būtent saldumynai sukeldavo nuotaikos ir sveikatos sutrikimų. Dabar jais visa šeima mėgaujamės tik šeštadieniais. Tiesa, kartais prieš koncertą ar renginį šią taisyklę sulaužau, kai labai reikia energijos čia ir dabar. Turbūt vienintelis mano ritualas rašant – tai matės gurkšnojimas. 

Ką mėgsti skaityti? Kokie tavo mylimiausi užsienio ir lietuvių autoriai? 

Mylimiausi mano autoriai du – Roaldas Dalas ir Stivenas Kingas. Pirmasis man patinka dėl savo stiliaus, nes manau, jog apskritai gerai turėti bent vieną mylimą rašytoją klasiką, o antrasis – dėl siaubo, produktyvumo ir požiūrio į rašytojo darbą. 

Stengiuosi skaityti kuo įvairesnes knygas, nors dažniausiai rankose laikau vaikų literatūros kūrinius – kaip tėtis ir kaip rašytojas, kuriam skaitymas tokia pat svarbi darbo dalis kaip ir sėdėjimas prie klaviatūros. 

Iš kur semiesi istorijų? 

Jos atkeliauja susijungus keliems dalykams: vaikystės prisiminimams ir pomėgiams, perskaitytoms knygoms bei mano skaitytojų pasiūlymams, apie ką turėtų būti nauja knyga ar jau parašytos tęsinys. Tačiau didžiausias kūrybinis variklis man yra džiaugsmas, jog galiu daryti tai, apie ką svajojau dar būdamas ketvirtokas, – rašyti knygas. Ir dar tokias, kurias vaikai skaito su malonumu! 

Kaip patartum atitraukti vaikus nuo ekranų ir sudominti knygomis? 

Pirmiausiai vaikams reikia rodyti pavyzdį, nes jie mokosi iš veiksmų, o ne iš žodžių. Įsivaizduokite mamą ar tėtį, vis raginantį atsiversti knygą, vis pasakojantį, koks tai gėris ir kaip tai svarbu. Bet jeigu vaikas tėvų rankose knygą yra matęs vos kelis sykius gyvenime, tie žodžiai ir raginimai skaityti jo nepasieks. 

Taip pat, manau, svarbu atrasti tinkamą knygą tinkamu metu. Jeigu Jonas skaito vienokį autorių, nebūtinai tai tiks jo klasiokui Jokūbui, nes galbūt jis, kaip skaitytojas, yra kitoje stadijoje ir skaitymu susidomėjo vos prieš kelias dienas. O gal tiesiog jo skonis skiriasi, ir užuot skaitęs nuotykių ar veiksmo kupinas knygas, jis mieliau skaitys ramesnes. Pradedančiam knygų mėgėjui ar tokiam, kuriam skaitymas atrodo nuobodus dalykas, siūlau iš bibliotekos parsinešti kuo įvairesnių knygų žanro ir stiliaus prasme. Tikrai netikiu, kad jis neatras savo mėgstamo. 

Tačiau ar tikrai vaikus reikia atitraukti nuo ekranų? Gyvename technologijų laikais! Neskatinkime skaityti knygas ekranų sąskaita, pravartu ir viena, ir kita. 

Kaip manai, kodėl skaityti knygas – gerai? 

Prisiminkime dinozaurus – ar jie skaitė knygas? Tikrai ne, ir visi puikiai žinom, kas jiems nutiko! Tad ir žmogus, jei tik nenori pradėti nykti – o neskaitant knygų tai prasideda nuo vidaus – turėtų nepamiršti bent šiek tiek, bent truputį, bent vos vos paskaityti. 

Gal prisimeni, kada pamilai knygas ir ėmei jas skaityti? 

Skaityti pradėjau gana anksti, berods vos sulaukęs penkerių, to išmokė mano teta. Ilgą laiką skaitydavau tik todėl, jog reikėdavo, namie ragindavo močiutė, mokykloje – mokytoja, užduodavusi per vasarą perskaityti tiek ir tiek knygų. Tačiau vėliau, gal ketvirtoje klasėje, atradau Astridos Lindgren kūrybą, ir staiga viskas apsivertė. Suvokiau, kad skaityti galima su malonumu, kad tai žiauriai smagu. Nuo tada tapau sąmoningu skaitytoju, knygą į rankas pasiimdavusiu dėl savęs. 

Kodėl sutikai tapti skaitymo iššūkio „Vasara – su knyga“ ambasadoriumi? 

Prisidėti prie skaitymo populiarinimo nepaprastai malonu. Nors tai darau rašydamas knygas, kurių iš rankų nepaleidžia net skaitymo nemėgstantys vaikai, bet nešti žinią apie tokią akciją ir kviesti šilčiausią metų laiką leisti su knyga rankose itin smagu! O dar smagiau, kad ieškodami istorijų pagal penkias užduotis iššūkio dalyviai bibliotekų, namų ar knygynų lentynose tikrai atras nuostabių, neskaitytų ir vasaros desertais tapsiančių knygų! 

Kokios trys perskaitytos knygos Tau pačios skaniausios? Kokiam desertui jos prilygtų? 

Oi, kaip sunku išrinkti tik tris! Tikriausiai tai būtų R. Dalo „Čarlis ir šokolado fabrikas“, kuris man prilygsta pieniško šokolado plytelei. Endžio Maligano „Šiukšlės“ – kaip saldainis, kuriame visai netikėtai randi įdaro. Ir Hario Poterio serija, kurią prilyginčiau karamelės skonio spragėsiams, turintiems ir naudingų vitaminų. 

Kokius knygų desertus siūlytum norintiems įveikti šių metų skaitymo iššūkio „Vasara – su knyga“ užduotis? 

Tikriausiai detektyvo klasiką – istorijas apie Šerloką Holmsą ir jo padėjėją daktarą Vatsoną. Šiurpiai mielą Kotrynos Zylės knygą „Siela sumuštinių dėžutėje: nelabai baisios istorijos“. Jau ne vieną premiją gavusį Mariaus Marcinkevičiaus ir Ingos Dagilės „Akmenėlį“, nes kai kurios vasaros būna karštesnės už kitas. Viešnagę hobito oloje ir po jos laukiančius Tolkino nuotykius drauge su Bilbu Beginsu. Bet kurią Timo Parvelos knygą iš serijos apie Elę, kuri su draugais viską mato iš vaiko perspektyvos, ir dėl to atsiranda daugybė smagių bei juokingų nutikimų.