Rašytoja Vaiva Rykštaitė – ryški asmenybė, kurios gyvenimas, rodos, sėkmingai klostosi daugelyje šalių, o kūrybinis potencialas teigiamai vertinamas literatūros kritikų. Diplomuota filosofė V. Rykštaitė, anksčiau gyvenusi Londone, daugiau nei metus praleidusi kelionėse po Indiją, dabar gyvena Havajuose, kur dukroms beveik kas vakarą skaito lietuviškai.

Nepaisant aktyvaus gyvenimo ritmo, moteris randa laiko kurti. V. Rykštaitės romanas „Trisdešimt“ neseniai įvertintas kaip geriausia jauno autoriaus per pastaruosius dvejus metus išleista prozos knyga – autorė paskelbta Kazimiero Barėno literatūros premijos laureate.

Šį kartą pasikalbėjome apie įdomiausias knygas ir jų vietą rašytojos gyvenime.

Daugelis mūsų jau susipažino su Jumis kaip rašytoja, o kokia esate skaitytoja?

Esu eklektiška skaitytoja, neturiu mėgstamiausio žanro ar rašytojo. Rašytojai, kurių skaičiau daugiau nei vieną knygą yra vos keli: L. Tolstojus, E. M. Remarkas, H. Hesė, H. Murakamis, J. Ivanauskaitė, S. Parulskis, D. Jazukevičiūtė, K. Sabaliauskaitė, J. Melnikas. Iš mokslininkų man labai patinka R. Dokinsas, neseniai atradau R. Raitą.

Man patinka rinktis vis kitą autorių, vis kitą žanrą. Pavyzdžiui, per pastarąjį pusmetį skaičiau: N. Klein „Tai viską keičia. Kapitalizmas prieš klimatą“  O. Vaildo „Doriano Grėjaus Portretas“, A. Doerio „Neregimoji šviesa“, T. Vestover  autobiografiją „Apšviestoji“,  R. Raito „Why Buddhism is True“ („Kodėl budizmas yra tiesa“), M. Budinaitės „Selfų slėnis“, C. Rovelio „The order of Time“ („Laiko tvarka“) – apie laiko fiziką ir B. Zurer „Raising a bilingul Child“ („Dvikalbio vaiko ugdymas“). Ką tik pradėjau M. Gailiaus romaną „Oro“.

Mėgstamiausios knygos neturiu, bet pastaruoju metu imu suvokti, kad noriu iš naujo paskaityti kelias knygas. Matyt subrendau skaitymui neskubant, be to jaučiuosi paaugusi dvasiškai nuo tada kai skaičiau jas pirmąkart. Tikiuosi kitais metais iš naujo atsiversti knygas „Stepių vilkas“ ir „Šimtas metų vienatvės“. Žiūrėsiu, ar pavyks, nes esu vietinio knygų klubo narė – skaitau tuo metu aptariamas knygas, be to namuose turiu kalną naujų knygų, kurios irgi laukia savo eilės. Paskutiniu metu pastebėjau, kad mane labai traukia antropologija, tad vis atsiverčiu kokią knygą apie tai.

Gal turite šiltų atsiminimų apie skaitymą iš vaikystės? Ar knyga būdavo Jūsų vasaros atostogų palydovė?

 Taip, kiek save atsimenu, skaičiau visada. Pirmoji mano rimta knyga buvo Ž. Verno „Aplink mėnulį“. Tada dar buvau pradinukė ir kūrinys buvo kiek sudėtingas – nebaigiau skaityti. Iki šiol kartais vis prisimenu tą knygą ir suku galvą kaip ten baigėsi: jie liko amžinai skrieti aplink mėnulį ar kažkaip ištrūko? Matyt ir šitą reikės susirasti ir antrąkart paskaityti. Paauglystėje skaičiau dešimtis mokslinės fantastikos knygų. Buvau tas vaikas, kuris naktį po antklode skaito su žibintuvėliu, kol nepagauna mama.

Dabar pati esate mama, kaip ugdote skaitymo įgūdžius šeimoje?

Dukros mane nuolat mato skaitančią. Jos pačios turi labai daug knygų. Skaitau joms tik lietuviškai, nes laikau savo pareiga perduoti joms lietuvišką paveldą. Anglų kalba joms skaito tėtis, bet retai. Skaitau knygutes beveik kiekvieną vakarą. Niekada neatsakau dukroms, net jei būnu labai užsiėmusi. Jei ateina pas mane su knyga, viską metu, nusišluostau rankas, čia pat sėdu ant žemės ir bent truputį paskaitau. Mokau, kad knygų negalima mėtyti, ant jų negalima piešti.

Kūryba alsuojantis gyvenimas Havajuose skamba kaip svajonė, o kas Jums yra laimė?

Žinojimas ir būsena. Yra tokia gilesnė laimė, kai žinau, kad viskas yra gerai, visi yra sveiki. Ir spontaniška laimės būsena, sukurta akimirkos džiaugsmo, vaikų akių, apkabinimų, sėkmių ir mažų dalykų. Vaikai pakeitė mano laimės sąvoką. Dabar pirminė laimės sąlyga yra dukryčių sveikata ir laimė. Jei čia viskas tvarkoje, tik tada galiu dairytis toliau…