Rašytojos gyvenimas – tarsi nesibaigianti vaikystės pasaka. Knyga vaikams ir smalsios mažųjų akys neleidžia sustingti rimtoje suaugusiojo rolėje, bet kviečia nuolatos klausti, klausyti ir kurti. Susipažinkite.

Daugelis mūsų jau susipažino su Jumis kaip rašytoja, o kokia esate skaitytoja?

Pastaruosius penkiolika metų – tiek metų esu mama – skaitau daugiausiai vaikų knygas. Du, kuriems skaičiau, jau užaugo, tad dabar skaitau tas pačias ir jau kitas knygas dviem mažesniems. Per vaikus susipažinau ir su tais autoriais, kurie nebuvo leidžiami, kai aš buvau maža, pavyzdžiui, Roald Dahl, Jacqueline Wilson, atrandame ir naujų vardų.

Labai mėgstu skaityti ir knygas suaugusiems, tik, deja, tam kol kas pritrūksta laiko. Perskaitau vos pora per mėnesį – kaip man tai labai mažai. Patinka grožinė literatūra, kurią skaitau lietuviškai, angliškai, o kartais ir rusiškai. Kaip prozos skaitytoja išgyvenau skirtingus laikotarpius: buvo V. Pelevino, buvo S. Rushdie‘o, H. Murakamio. Patinka A. Munro apsakymai, H. Kent, E. Ferrante knygos. Ne kartą galiu skaityti O. Henry‘o apsakymus, G. G. Marques‘ą.

Periodiškai skaitau poeziją. Būdama penkiolikos perskaičiau Rimo Buroko eiles, per jas ir pamėgau eiliuotą žodį. Poezijos įkvėpta susigundžiau ir pati pasukti literatūros keliu. Skaičiau A. Achamatovą ir M. Cvetajevą, žinoma, originalo kalba. Dabar vienas mėgstamiausių poetų – D. Kajokas, patinka D. Čepauskaitės eilėraščiai. Rašau juos ir pati.

Gal turite šiltų atsiminimų apie skaitymą iš vaikystės? Ar knyga būdavo Jūsų vasaros atostogų palydovė?

Knyga buvo ne tik vasaros atostogų, ji buvo nuolatinė palydovė. Patiko A. Lindgren knygos, taip pat kūriniai apie muškietininkus, indėnus, pėdsekius, keliautojus, keliones, stebuklingus nuotykius. Skaitydavau tonomis. Kiekvieną savaitgalį važiuodavome su sese į M. Mažvydo biblioteką ir pasiimdavome krūvą knygų. Iki kito savaitgalio perskaitydavome ir vėl atgal pasipildyti atsargų. Namų bibliotekos, kuri buvo nemaža, knygos jau būdavo perskaitytos ne po vieną kartą. Mama turėdavo surasti priežasčių, kaip atitraukti nuo knygų ir išsiųsti į lauką.

Žinoma, tais laikais televizija programas rodydavo tik ryte ir vakare, nebuvo išmaniųjų įrenginių, tad laiko knygoms turėdavome per akis. Nežinau, kaip būtų, jei dabar būčiau vaikas. Noriu tikėti, kad irgi skaityčiau, bet kas ten žino.

Dalyvaujate susitikimuose su mažaisiais savo kūrybos gerbėjais, kokie jie, Jūsų skaitytojai? Ar tikrai šiuolaikinius vaikus sunku sudominti knyga, išlaikyti jų dėmesį?

Vaikai ir skirtingi, ir panašūs. Kartu su „Laimė yra lapė“ iliustratore Aušra Kiudulaite esame surengusios arti dviejų šimtų susitikimų Lietuvoje, taip pat matėmės su vaikais Didžiojoje Britanijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Indijoje. Labai svarbu, kas yra šalia vaikų, kokie tie suaugusieji, kurie padeda (o kartais trukdo) augti. Jei jie pakursto susidomėjimą autoriumi, jei ruošia susitikimui, jei patys jo laukia – tas labai jaučiasi. Tada nuo pirmų susitikimo minučių susidraugauji. O būna, kad atvažiuoji, o dalis vaikų nežino, kas tu toks, mokytojos kalbasi tarpusavy ar naršo telefone. Vaikai greitai pagauna atsainumą.

Vaikai nori dėmesio: kuo mažesni, tuo daugiau. Todėl abi su Aušra mėgstame kamerines grupes, kai gali ne tik papasakoti, bet ir pakalbėti, išklausyti. Vaikams labai svarbus tiesioginis kontaktas. Tu su juo pašneki, o paskui žiū kuri bibliotekininkė rašo, kad net tas, kurio netraukė į biblioteką, atbėgo tavo knygos. Ir tada tikiesi, kad perskaitys tavo knygą, paskui pasiims kito. Taip ir užsikabins. Ne vaikai knygų neskaito, o suaugusieji to nedaro. Kalba daug, o patys knygos nepasiima. Džiugu, kad keliaudamos visgi sutinkame begalę šviesių mokytojų, bibliotekininkių, kurie kursto vaikų meilę knygai.

Kokios knygelės, tematika vaikus labiausiai domina?

Kartais sulaukiu kritikos, kad maniškės knygos ne visai vaikams skirtos. Laimė, neva, – ne vaikų pasaulio problematika. Tačiau aš su saviškiais nuo mažens kalbu neplonindama liežuvio ir neapkarpydama savo žodyno. Taip bendrauju su kitais vaikais, taip ir rašau.

Vaikai nuo suaugusiųjų skiriasi tik tuo, kad turi mažiau patirties. Ko nors nesupras, paklaus. Nepaklaus dabar, nešios savaitę ir vistiek ateis paklausti. Nėra temų, kuriomis su jais negalima kalbėti. Reikia tik stebėti pokalbių ribas. Tiksliau, klausytis. Ir geriausiai tai daryti vaikų akių lygyje. Atsakinėti į jų klausimus, o ne mėgautis postringaujant. Suaugusieji dažnai per daug įsijaučia į visažinio rolę. Jie dar ir žirkles paima nelaimingoms vietoms knygose iškarpyti, perrašinėja pasakas. Net broliai Grimai ir tie gauna, nors jų pasakos – vaikams puikiausia gyvenimo mokykla. Suaugusiems irgi pravartu prie jų sugrįžti.

Kokia, Jūsų manymu, tradicinės spausdintinės knygos vieta skaitmeninių medijų pasaulyje?

Aš optimistė. Fotografija nenužudė dailės, skaitmeninė medija to nepadarys su knyga. Tą rodo ir pasaulinė praktika: elektroninės knygos vėl užleidžia vietą popierinėms. Nesuvalgė jų. Pabandė žmonės, paragavo ir dalis grįžo prie to, kas jiems labiau tinka. Na niekas nepakeis jausmo, kai rankose tikra knyga, kai verti puslapius, pats knygos kvapas, popierius. Pati bandžiau skaityti elektronines, bet pastebėjau, kad tokiu būdu skaitau ne taip įdėmiai. Prie lovos visada yra kelios popierinės knygos.

Kaip, Jūsų nuomone, geriausia sudominti vaikus ir jaunimą knyga? Ar reikalingi tokie projektai kaip „Vasara su knyga“, skaitymo varžytuvės, kaip „Skaitymo iššūkis“.

 Reikalingi įvairūs projektai. Skirtingus vaikus veikia skirtingi dalykai. Vieniems tinka varžytis ir nugalėti. Kiti įsitraukia per projektinę veiklą. Dar kitus į knygų pasaulį atveda žmonės, kurie jiems autoritetai. Svarbiausia, kad projektų rengėjai patys degtų, tikėtų tuo, ką daro: ne dėl to, kad užsidėtų pliusiuką, o todėl, kad jiems tai svarbu. Geros praktikos galima pasidairyti ir užsienio šalyse.

Kai su vaikais gyvenome Pekine, jie ten mokėsi tarptautinėje mokykloje, kur pradinėse klasėse kasdien po valandą vykdavo tyliojo skaitymo pamokos. Vaikai ugdė įprotį skaityti. Beje, ten pradėdavo nuo lengvesnio turinio knygų nei pas mus, taip pat paveikslėlių knygų. Pirmiausiai vaikui turi būti smagu, o jau paskui galima gudrumu įsiūlyti ir sudėtingesnes knygas. Nereikia vaiko išgąsdinti, nes tai gali ilgam „atmušti“ nuo noro skaityti. Džiugu matyti, kad ir Lietuvoje jau po truputį kinta požiūris į vaikams skirtą knygą – anksčiau vos vaikas pradeda eiti į mokyklą, tuoj iš jo atima visas knygas su paveikslėliais, nes jos neva tik mažiukams.

Kodėl vaikui svarbu skaityti?

 Mokyklos programos negana, kad užaugtum turėdamas tvirtą stuburą ir kritinį mąstymą. Tam reikia knygų ir kuo įvairesnių. Gyventi kitų gyvenimus, matyti jų akimis, jausti jų jausmus, vaikščioti jų batuose, sutikti su jais ar nesutikti ir dar pridėkime vaizduotę – geresnio recepto jaunam žmogui užaugti asmenybe aš nežinau.

Kas Jums yra laimė?

Man laimė yra mano šeima, rašyti knygas ir keliauti su Aušra po Lietuvą ir pasaulį, susitikinėjant su vaikais. Na ir, žinoma, laimė yra lapė!